Joninės/Rasos/Kupolinės su Šveicarijos lietuviais

Lietuvių susibūrimo vietą Lausanne Bourget parke prie Lemano ežero nebuvo labai sudėtinga pastebėti: medžiuose plėvesavo Lietuvos ir Šveicarijos vėliavos

Susibūrime grojo ir šventės tradicijas priminė iš KTU atvykęs folkloro ansamblis GOŠTAUTA

Stalai lūžo nuo skanėstų, o ansambliečiai neperstojo linksminę susirinkusius

Iš visų šokių pavyko nufilmuoti tik šią MEŠKUTĖS šokio ištrauką

Šventė tęsėsi iki 2 ryto, o gal ir ilgiau... Bet kuriuo atveju, tai buvo gražus tradicijų prisiminimas ir balsų pralavinimas. Buvo metami į ežerą vainikai, ieškomas paparčio žiedas. Prie ežero aidėjo Lietuvos himnas, "Kur giria žaliuoja" bei liaudies dainos. Prie laužo neapsėjom be Kernagio, Keistuolių ir kitų studijų laikais išdainuotų dainų. Buvo malonu girdėti, kad šių dienų studentija išlaikė lietuviškų dainų tąsą...

REH4: Catwalk in Public Space - Modeschau an der Feldbergstrasse

Feldbergstrasse Tapis rouge :)

DELENI

SPUNK

PONY

RIVIERA

KLEIN BASEL

XXX

Antroji žygio diena / Deuxième jour de la randonnée

Pirmoji žygio diena / Premier jour de la randonnée

Kadangi pirmoji žygio diena, keliaujant nuostabiu GR20 etapu nuo Gîte du Col de Vergio (1404 m) iki Refuge de Manganu (1601 m), man pasirodė per daug drėgna, tai net neatseginėjau kuprinės: pirmiausia, kad per šią pirmą žygio dieną nesušlaptų daiktai, o antra - nesudrėgtų fotoaparatas. Entuziastai tą dieną fotografavo... Kaip tik tą vienintelę dieną kelionės takelis buvo nuklotas oranžiniai-juodais plėmukais pasipuošusiomis salamandromis, kurios tiesiog mėgavosi drėgnu oru. Kitomis dienomis teko matyti tik driežiukus. Boca Saint-Pierre (1452 m) buvo pirmasis mūsų pakylėjimas. Rūke skendėjo mūrinė koplytėlė su Šv. Petro statulėle, kurią pamatėme priartėjus per kelis metrus. Ką jau bekalbėti apie supantį peizažą - rūkas, rūkas, rūkas... Bocca â Reta (1883 m) buvo mūsų antrasis drąsus pražingsniavimais drėgnai vėjuotais ir akmeningais šlaitais. Juose ganėsi sulysusios karvės. Iš tiesų augmenijos ten buvo neperdaugiausia. Tik stebėjausi, kaip tos karvės užsiropščia į tokius aukščius, kur mums prireikė bene 4 valandų. Praėjome ir "sustingusį" nuo šalčio ežeriuką - Lac de Nino (1743 m). Į jį tekėjo daugybė kalnų upeliukų, todėl prasidėjo šuoliavimas per upelius. Kai kurie jų buvo tiek patvinę, kad be lazdų nebūtų buvę įmanoma apseiti. Gerai, kad mano pakeleiviai turėjo kvebekietiškas "nord walking" lazdeles, tai man numetė į kitą krantą ir aš gana sėkmingai persiropčiau akmenukais per tą kliūtį.